Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“. (Mt 19, 14)

Tu esi nepakartojamas

 

 

 

Autorius:Max Lucado

Iš vok.k.vertė: Justinas Akstinas

Šioje širdį šildančioje istorijoje bestselerio autorius Max Lucado su medžio drožėjo Elijo personažu padeda atpažinti Punčinelui koks jis yra nepakartojamas, ir vienodai ką apie jį galvoja kiti vemiksai. Ši žinia yra vaikams (ir taip pat suaugusiems) visame kame svarbi:“Dzin (vertėjo interpretacija), kaip pasaulis į jus žiūri, Dievas myli kiekvieną iš jūsų tokį, koks esate."

Tu esi nepakartojam/-as,-a

Vemiksai yra viena maža medinių lėlių tauta. Visos medinės lėlės buvo medžio drožėjo Elijo sukurtos. Jo dirbtuvės buvo iškilusios ant kalvos aukščiau miestelio.

Kiekvienas vemiksas buvo kitoks. Vieni turėjo dideles nosis, kiti – dideles akis. Vieni buvo dideli, kiti- maži. Vieni nešiojo skrybėles, kiti – apsiaustus. Tačiau visi buvo to paties meistro sukurti ir gyveno tame pačiame miestelyje.

Per visas dienas užsiėmė vemiksai tuo pačiu: jie užklijuodavo vienas kitam lipdukus (etiketes). Kiekvienas turėjo po dvi dėžutes: viena su auksinėmis žvaigždutėmis, o kita su pilkais taškeliais.  Visam mieste žmonės nieko daugiau nedarydavo kaip tik vienas kitam žvaigždutes ir taškelius klijuodavo.

Gražūs vemiksai t.y. kurių medis buvo lygus ir spalva spindinti, visada gaudavo žvaigždutes. Bet kai medis pasidarydavo šiurkštus ir spalva išblukusi, tada vemiksai gaudavo  taškiūkščius.

Tie, kurie šaunius dalykėlius sugebėdavo atlikti, gaudavo taip pat žvaigždutes. Keletas net sugebėdavo didelį rąstgalį virš galvos išlaikyti ar per dideles dėžes šokinėti. Kiti žinojo sunkius žodžius ar mokėjo gražiai dainuoti. Kiekvienas davė jiems žvaigždutes. Keletas vemiksų buvo visur apklijuoti  žvaigždutėmis. Visada kai gaudavo žvaigždutę, jie jausdavosi ypač gerai! Tada norėdavo tuoj pat kažką naujo daryti, kad dar vieną žvaigždutę gauti. Kiti sugebėdavo tik labai mažai padaryti. Tada gaudavo jie tik taškiūkščius. Punčinelas priklausė pastariesiems. Jis mėgindavo aukštai pašokti kaip kiti, bet vis krisdavo ant žemės. Ir kai tik jis parpuldavo, prie jo tuoj ateidavo kiti ir lipindavo jam taškiūkčius. Kai jis krisdavo kartais įsibrėždavo jo medis, tada gaudavo dar daugiau jųjų. Kai jis bandydavo paaiškinti, kodėl nukrito pasakodavo kažkokias visiškas nesąmones ir tada vemiksai užklijuodavo jam dar tų taškelių. Po kiek laiko turėjo jis tiek daug taškiūkščių, kad nenorėjo išeiti į lauką. Jis bijojo, kad padarys vėl kažką kvailo, kaip užmirš savo skrybėlę ar įlips į balą ir tada gaus vėl taškelių. Jis jau turėjo tiek daug pilkų taškelių, kad kiti ateidavo ir be jokios priežasties dar daugiau užlipindavo.

„Jis užsidirbo daug taškų“ lyg susitarę kartojo kitos medinės lėlės. „Jis nėra gera medinė lėlė“. Po kurio laiko patikėjo Punčinelas ką kiti sakydavo „Aš esu blogas vemiksas“- sakė jis. Kai jis išeidavo į kiemą, būdavo su kitais vemiksais, kurie turėjo taip pat daug taškų. Jis jautėsi geriau būdamas su jais drauge.

Vieną dieną sutiko jis vemiksietę mergaitę, kuri buvo visiškai kitokia nei kiti. Ji neturėjo jokių žvaigždučių anei taškiūkščių. Ji buvo paprasčiausiai iš medžio. Jos vardas buvo Liucija. Taip buvo ne todėl, kad kiti nenorėjo jai užklijuoti lipduko (etiketės). Lipdukai paprasčiausiai nesilaikė. Kai kurie vemiksai stebėjosi Liucija, nes jokių taškelių ji  neturėjo. Jie pribėgdavo ir klijuodavo  jai žvaigždutes, bet jos nukrisdavo. Kiti  apžiūrėję ją visą ir neradę žvaigždučių, norėdavo taškus užlipinti, bet ir šie nesilaikydavo.

Toks ir aš noriu būti, mąstė Punčinelas. Aš nenoriu, kad man kažkas kažką užlipintų. Taigi jis klausinėdavo mergaitės be lipdukų (etikečių) kaip jai tai pavykdavo.

„Tai  yra visai paprasta“,- atkirto Liucija-, Aš lankau kiekvieną dieną Eliją“.

„Eliją?“„Taip, Eliją. Medžio drožėją. Aš sėdžiu pas jį dirbtuvėse“

„Kodėl?“„Kodėl nesupratus tau to pačiam? Eik paprasčiausiai kalva aukštyn. Jis yra ten“- ir tuo pačiu apsisuko vemiksietė mergaitė be lipdukų ir nušokinėjo sau.

„Bet ar jis mane tikrai matyti norės?“- šaukė Punčinelas. Liucija daugiau jo negirdėjo. Punčinelas ėjo namo. Atsisėdo prie lango ir žiūrėjo kaip kiti kieme bėgiojo šen bei ten ir vieni kitiems lipindavo žvaigždutes ir taškiūkščius.

„Tai neteisinga“, sakė jis pats sau ir nusprendė Eliją aplankyti.

Jis ėjo siauru keliu kalva aukštyn ir priėjo dideles dirbtuves. Jo medinės akys iš nuostabos išsprogo kai jis pamatė  kokio dydžio viskas buvo. Taburetė buvo tokio dydžio kaip jis. Jis turėjo pasistiebti, kad pasižiūrėtų ant darbo stalo. Plaktukas buvo tokio ilgio kaip jo ranka. Punčinelas žagtelėjo.

„Čia aš nepasiliksiu!“- jis pasisuko link durų. Tada išgirdo savo vardą.

„Punčinelai?“ balsas buvo gilus ir stiprus.

Punčinelas liko stovėti.

„Punčinelai! Kaip smagu, kad tu čia esi. Prieik ir leisk tave apžiūrėti“

Punčinelas apsisuko lėtai ir pažvelgė į didelį barzdotą rankdarbių meistrą.

„Tu žinai mano vardą?“ paklausė mažasis vemiksas.

„Žinoma, kad žinau. Juk aš tave sukūriau“. Elijas pasilenkė, pakėlė jį aukštyn ir pasodino ant darbo stalo.

„Hmm“, ištarė medžio drožėjas susimąstydamas kai pamatė pilkus taškelius. „Atrodo lyg būtum gavęs blogą įvertinimą“

„Aš nenorėjau to Elijau. Aš viską išmėginau“

Tu neprivalai prieš mane gintis, mažyli. Man tas pats ką kiti vemiksai apie tave galvoja. „Tikrai?“

„Taip. Ir tau turėtų taip pat būti. Kas jie tokie, kad žvaigždutes ir taškus dalintų?  Jie yra vemiksai tokie kaip tu. Ką jie galvoja nesvarbu, Punčinelai. Svarbu tik tai, ką aš galvoju. O aš galvoju, kad tu esi nepakartojamas“

Punčinelas juokėsi. „Aš? Nepakartojamas? Kodėl? Aš negaliu greitai bėgioti. Negaliu aukštai šokinėti. Mano spalvos išblukę. Kodėl aš tau toks svarbus?“

Elijas pažvelgė į Punčinelą, padėjo savo rankas ant siaurų medinių pečių ir pasakė labai lėtai: “nes tu priklausai man, todėl esi man svarbus“.

Dar niekada niekas į Punčinelą taip nežvelgė. Jis nežinojo, ką jis turi sakyti.

„Kiekvieną dieną tikėjausi, kad tu ateisi“, paaiškino Elijas.

„Aš atėjau, nes kai ką sutikau, kas neturėjo jokių lipdukų“, pasakė Punčinelas.

„Aš žinau. Ji man papasakojo apie tave“.

„Kodėl lipdukai prie jos neprilipdavo?“

Medžio drožėjas kalbėjo labai švelniai:“ nes ji nusprendė, kad svarbiausia ką aš apie ją galvoju, o ne kiti. Lipdukai prilimpa kai tu tai leidi“

„Ką?“ „Lipdukai prilimpa tik, jei jie tau yra svarbūs.

Kuo labiau mano meile pasitikėsi, tuo mažiau tau reiks kitų klijuojamų lipdukų (etikečių)“.

„Aš nemanau, kad aš tai supratau“.

Elijas nusišypsojo. „Tai ateis dar. Tai užtruks truputį. Tu turi daugybę lipdukų (etikečių). Paprasčiausiai ateik kiekvieną dieną pas mane, kad tau galėčiau priminti, koks tu man svarbus esi“

Elijas nukėlė  Punčinelą nuo savo darbo stalo ir pastatė ant žemės.

„Pagalvok apie tai“, pasakė Elijas kai vemiksas pro duris žengė. „Tu esi nepakartojamas, nes aš tave sukūriau. O  aš nedarau klaidų.“

Punčinelas nesustojo, bet savo širdyje svarstė:“ aš tikiu jis tai kalbėjo rimtai“.

Ir kai jis tai pagalvojo, nukrito vienas lipdukas (etiketė) ant žemės.

______________________________________________________________________________________________

„Tu esi nepakartojamas, jeigu... esi protingas, gerai atrodai, esi gabus“. Tai girdi vaikai iš visų pusių. Dievas sako kažką visai kito: „tu esi nepakartojamas be ypatingų sąlygų“. Tik tada ši žinia įleis šaknis į širdis, kada kiekvienas vaikas ir taip pat kiekvienas suaugęs galės girdėti šią ypatingą, padrąsinančią tiesą:

„Tu esi Jo akyse vertingas“